VARPŲ ISTORIJA

„Niekados neklausk, kam skambina varpai, – jie skamba tau“ (John Donne) 

Šių metų sausyje Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės parapijos ekonominė taryba paskelbė apie renkamą paramą naujų bažnyčios varpų liejimui, kurie būtų dedikuoti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čiui, Lietuvos globėjui Šv. Kazimierui, ir pal. Teofiliui Matulioniui. 

Ir štai – VARPAI JAU ELEKTRĖNUOSE! 

Su džiaugsmu pranešame, jog birželio 22 d. į Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčią iš Lenkijos, Przemyslo mieste esančios Jano Felčinski‘o (Jan Felczyński) varpų liejimo firmos jau atkeliavo nauji ir laukti varpai, kuriuos - Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną LIEPOS 6-ąją 10 val. - konsekruos J. E. Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Kviečiame melstis ir švęsti kartu! 

Silvija BIELSKIENĖ 

Garbinu, sušaukiu, suburiu, apraudu, papuošiu... 

Trumpai prisiminkime varpų atsiradimo Lietuvoje kelią, jų paskirtį, tremtį, išgyvenimus, pasivaikščiodami Gintauto Žalėno knygos „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios varpai“ puslapiais, prieš dešimtmetį išleistos, solidžios apimties ir pateiktų faktų, iliustracijų, dokumentų svarumo, kurioje labai smulkiai pristatomi visi mūsų vyskupijoje saugomi varpai.

Varpų paskirtis 

Bažnyčių varpų, saugomų bažnyčių bokštuose arba varpinėse, paskirtis „sušaukti tikinčiuosius į pamaldas, paraginti juos melstis, daryti krikščioniškos meilės darbus, skelbti Dievo garbę, skambinti už mirusius“. Dar ir šiandien bažnyčios varpų skambesiu palydimi mirusieji į kapus, taip išreiškiant jam pagarbą. Buvo skambinama ir perkūnijos metu, nes buvo tikima, kad varpai turi ir apsauginių galių. Varpo skambesiu buvo raginama susikaupti ir sukalbėti „Viešpaties angelo“ maldą. Nedideli varpai, vadinami „signatūromis“ (lot. „signum“ - ženklas) skambinami sumos metu per pakylėjimą, pasauliui skelbiant apie Mišių metu įvykusį stebuklą, kai Duona ir Vynas tapo Kristaus Kūnu ir Krauju, .zakristijos varpeliai duoda ženklą pradėti Mišias, rankiniai altoriaus varpeliai, kuriais skambinama per pakylėjimą, pabrėžiant svarbą ir sutelkiant tikinčiųjų dėmesį. 

Varpai yra pašventinami 

Bažnyčių varpai yra pašventinami (varpų konsekravimo paprotys žinomas nuo VIII a.), tik pašventintus bažnyčios varpus galima naudoti bažnyčios reikmėms. Iškilminga varpo konsekracija vadinama krikštu, nes varpui, kaip ir žmogui krikšto metu, suteikiamas kurio nors šventojo vardas. Varpą konsekruoja vyskupas. Šių apeigų metu varpas būna šlakstomas švęstu vandeniu, tepamas ligonių aliejumi ir krizma, kad jo garsas pasiektų ir ligonius, kurie negali dalyvauti Mišiose. Su varpais buvo elgiamasi ypač pagarbiai, prie varpų nebuvo leidžiama garsiai kalbėti, varpininkais galėjo būti tik dvasininkai, o skambinti varpais buvo galima tik vilkint kamžomis, taip išreiškiant ypatingą pagarbą varpams, kaip Dievo balsui, budinčiam ir kviečiančiam, besidžiaugiančiam ir apraudančiam. Juk ne veltui buvo tikima, kad varpo skambesys turi ir gydomųjų galių. 

Varpų tremtis 

Varpams, kaip ir žmonėms, teko išgyventi tremtį. I pasaulinio karo metais Lietuvos varpus ištiko tik su genocidu sulygintas likimas. Vokietijos kariuomenei šaudmenų gamybai trūko spalvotųjų metalų, tad karo tikslams buvo naudojami net variniai stogai bei bronziniai bažnyčių varpai. Rusijos karinė vadovybė ėmėsi priemonių, kad vokiečiams neliktų žaliavos šaudmenų gamybai, tad apie 1915 metus prasidėjo skaudus varpų evakuacijos procesas. Vežė visus varpus, net pačius mažiausius, daugelis jų į savo varpines ir nebesugrįžo, o grįžo tik tie, kurie pateko į Maskvą, o ne į Rusijos provincijas... Pasibaigus I pasauliniam karui ir atsikūrus Lietuvos valstybei, o 1920 m. sudarius taikos sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos, susiklostė sąlygos grąžinti išvežtas vertybes, tarp jų ir varpus į Lietuvą. Dabartinės Kaišiadorių vyskupijos bažnyčioms teko 25 varpai, svėrę 2415 kg. Jie buvo padalinti 24 

bažnyčioms, kurios gavo po vieną varpą. Tik Žaslių bažnyčiai atiteko du varpai. Paskutinė varpų grupė buvo gauta iš Rusijos 1926 m., varpus gavo 12 naujai įkurtos Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių. 1927 m. sausio mėnesį dabartinėje Elektrėnų savivaldybėje po vieną varpą gavo Semeliškių bažnyčia (123 kg) ir Kietaviškių bažnyčia (93 kg). Iš viso Kaišiadorių vyskupijos bažnyčioms 1922-1926 m. atiteko 44 iš Rusijos parvežti varpai. Tarp grąžintų varpų tik trys buvo išvežti iš šios vyskupijos teritorijos, visi kiti buvo gauti kaip kompensacija už negrąžintus varpus... 1941 m. okupuotoje Lietuvoje nebuvo suskubta evakuoti varpus į Rusijos gilumą, tačiau didelę grėsmę kėlė vokiečių valdžios, kuriai trūko spalvotųjų metalų, veiksmai. Buvo įsakyta bažnyčių klebonams paskelbti savų bažnyčių varpų dydį, medžiagą, kurioje bažnyčioje saugomi, ir buvo reikalaujama paaukoti varpus „vokiečių kariuomenės reikalams“... Tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atsivėrus tiesioginiams kultūriniams ryšiams, vėl atsirado naujų, svetimose šalyse pagamintų varpų. XX a. pabaigoje Birštono bažnyčiai Graikijoje buvo nuliedintas trijų varpų komplektas, vienas iš jų skirtas arkiv. Teofiliaus Matulionio atminimui... 

Elektrėnų bažnyčios varpas 

Į dabartinę Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių karalienės bažnyčią dabartinis vienintelis varpas buvo atvežtas iš Pivašiūnų 1996 balandžio 18 d. Sumontuotas apie 500 kg sveriantis varpas skamba iki šių dienų. Raudonarmiečiams užėmus Karaliaučių ir naikinat viską kas vokišką, varpas buvo paskandintas viename iš miestų kanalų.Iš kareivių sužinojęs, ir jiems  užmokėjęs, vienas kaunietis su karių pagalbą, varpą iškėlė  ir atsivežė į Kauną. Tuometinė Kaišiadorių vyskupijos valdytojo Povilo Bakšio sesuo Jadvyga Bakšytė paaukojo  sumą pinigų, kad varpas būtų padovanotas Pivašiūnų bažnyčiai. Deja nebuvo galimybių varpo iškelti, nes varpinė buvo per silpna tokio svorio varpui. Tad varpas buvo saugojamas namuose pas Joną Kupiną. Baigiant statyti Elektrėnų bažnyčią ,Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis varpą padovanojo  Elektrėnų bažnyčiai. 

Paklaustas apie tai, kaip tilps trys naujieji ir dabartinis varpas, Elektrėnų parapijos klebonas Jonas Sabaliauskas patikino, kad dabartinis varpas iškeliaus ten, kur jo namai – atgal į Pivašiūnus. 

Apie naujuosius varpus, jų liejimą, meistrus Lenkijoje ir varpų paskirtį Elektrėnuose, rašysime kitame „Elektrėnų žinių“ numeryje, liepos 5 d., prieš pat naujųjų varpų konsekraciją.

Nuotraukos