VYSK. JUOZO MATULAIČIO MINTYS-PAMOKSLAS VASARIO 16-OSIOS PROGA

VYSK. JUOZO MATULAIČIO MINTYS-PAMOKSLAS

ELEKTRĖNŲ PARAPIJOS BAŽNYČIOJE 

VASARIO 16-OSIOS PROGA

Sveikinu visus tautiečius su garbinga Lietuvos valstybės šitmečio sukaktimi – Jubiliejumi!

               Lietuvos dainius Bernardas Brazdžionis viename savo eilėraščių yra užrašęs: „Ąžuole, stovėk, kai vėtros plėšys, / ir nedrebėk, kai duobkasiai sueis iškast tavęs – / manų skliautų Apvaizdoje tu amžiais čia stovėsi, /kas neš manas kalvarijas, tas mano šventę švęs“.

Lietuva, tą šimtmetį, per kurį Tave lydėjo karo audros, okupacijos ir tremtys – kaip likai gyva?

Po Antrojo Pasaulinio karo popiežius Pijus XII Šventojo Petro aikštėje Romoje, rodydamas ranka į puošniąją baziliką, kalbėjo: „Jei kada nors iš šios bazilikos beliktų tik griuvėsiai, atminkit, kad tai nebūtų Bažnyčios pabaiga. Bažnyčia – tai žmonės, tkintieji, visi kartu ir kiekvienas atskirai...“

Po Antrojo Pasaulinio karo, kai didelė mūsų tautos dalis buvo ištremta, vienas rusų rašytojas taip aprašė mūsų tautiečius: „Velykų šventės rytą prie Lenos upės kranto susirinkęs didelis būrys lietuvių tremtinių giedojo: „Linksma diena mums nušvito...“ Kitataučiai stebėjosi ir kalbėjo: „Kas per tauta, kad sušalę, alkani, toli nuo Tėvynės, žmonės be ateities, dar geba giedoti himnus? Jie nepražus, kol turi tokią stiprią dvasią...“

Garbingos atminties kardinolas Vincentas Sladkevičius viename savo pamokslų yra sakęs: „Neužmirškime, kad ne paradiniai dalykai svarbiausi mūsų tautos gyvenime, bet religija, giliai įsišaknijusi mumyse. Jei šiandien mes dejuojame dėl liūdnų apraiškų mūsų tautos gyvenime, tai visų pirma dėl to, kad tas šaknis kažkas pakirto... Todėl trokštu bei linkiu visiems darbuotis mūsų tautos dvasiniam atsinaujinimui“.

Šiandien Lietuva švenčia Valstybės atkūrimo 100-mečio sukaktį. Tai džiaugsmo šventė, nes daug kovų laimėta, sutraukyti vergijos pančiai! Kiek daug nuveikta vien per pastaruosius du dešimtmečius. Pavyzdžiui, mane labai džiugina, kad šitoje vietovėje – Elektrėnuose, – kur įsikūręs naujas, modernių laikų Lietuvos miestas, iškilo ir graži, didinga šventovė – Marijos Kankinių Karalienės parapijos bažnyčia. Visgi didžiausia priežastis džiaugtis – tai Jūs – šios šventovės ir miesto statytojai, gyvieji šių statinių akmenys – gyvoji Lietuva ir Bažnyčia, turtinantys mūsų kraštą materialiai ir dvasiškai...

Kaip nepasidžiaugti, kad per šį šimtmetį Lietuva susilaukė jau antrojo Palaimintojo. 1987 m. Palaimintuoju buvo paskelbtas lietuvis vyskupas Jurgis Matulaitis, o pastaruoju metu – Teofilius Matulionis, vyskupas ir kankinys. Jis mums, šio regiono žmonėms, ypač artimas, buvęs mūsų ganytojas. Be to, ne vienas iš jūsų esate prisidėję tiek maldomis, tiek skleisdami žinią apie jo asmenį, kad turėtume jį šventuoju – užtarėju. Kita vertus, šis džiaugsmas – su ašaromis. Jo vyskupiškas šūkis – „Per kančią į žvaigždes“. Jame sutelpa visas Palaimintojo gyvenimas – lageriuose patirtos kančios ir pažeminimai. Jis taip pat atspindi ir mūsų krašto žmonių patirtis – likimą. Tačiau Bažnyčia, paskelbusi šį asmenį mums užtarėju ir pavyzdžiu, tuo pačiu sako, kad mus veda ir Dievo malonė, kad ne tik mūsų pastangos lemia. Reikia dorybių – pagrindo tvirtybei, vidinės, nematomos atramos, kurios joks priešas negali nugalėti, kaip yra sakęs kardinolas Vincentas – „įsišaknijusios religijos“, tikėjimo tiesų...

Ši šventė tuo pačiu yra ir susikaupimo diena, kai pagerbiame visus Tėvynės laisvės kovotojus – karius, partizanus, tremtinius, mirusius ir nukankintus, – ir meldžiamės už juos. Jų atminimas tebūna gyvas ne tik šią dieną, bet ir mūsų kasdienybėje, tebūna jis perduotas ir būsimoms kartoms. Popiežius Pijus X anuomet yra sakęs, kad Tėvynė visų pirma nusipelno meilės, nes ji – ne tik mūsų žemė, bet ir mūsų kraujas, jausmai ir tradicijos...Tėvynė –  tai žmonės, dėl jos gyvenę ir gyvenantys! Tad tepadeda mums Dievas, kad savo prasmingais darbais ją augintume ir paliktume klestinčią!  

Amen.