Garbingojo Dievo tarno arkivyskupo 

Teofiliaus Matulionio dvasingumas 

Krikščionio tikėjimo kelionėje svarbiau už bet ką kitą asmeniškai pažinti Viešpatį. Ši galimybė atsiveria mums maldoje kaip liudija Evangelijų Jėzus, kuris po dienos darbų eidavo į nuošalią vietą pokalbiui su dangiškuoju Tėvu. Jėzaus pavyzdžiu mes taip pat esame kviečiami šiam santykiui – asmeniniam pokalbiui su Dievu - maldai.

Teofilius Matulionis anksti – dar vaikystėje neteko motinos, kuri prieš mirtį savo sūnų pavedė Jėzaus Širdies globai. Nenuostabu, kad pamaldumas į Švč. Jėzaus Širdį lydėjo Teofilių per visą gyvenimą. Širdis yra dvasinė vieta, kur žmogus gali ieškoti atsakymo, o svarbiausia - klausytis ne tik, ko aš noriu, bet ir kokia Viešpaties valia. Jėzaus Širdis yra besąlyginės Dievo meilės šaltinis, iš kurio Teofilius sėmėsi sau meilės peno ir visiems, net ir tiems, kurie bandė jį įvairiais būdais palaužti. Vėliau, vyskupas Teofilius Matulionis kvietė ir visus tikinčiuosius bei pasaulietines institucijas pavesti save Jėzaus Širdžiai. Kodėl? - Jis per visą gyvenimą aiškiai jautė mylinčios Širdies globą, net ir tada, kai protu nesimatė vilties.

Kaune seserų benediktinių vienuolyno - Šv. Mikalojaus bažnyčioje vyskupas Teofilius Matulionis įsteigia nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją. Tikintieji, adoruodami Eucharistinę duoną – garbina patį Jėzų Kristų, pasilikusį su mumis medžiaginių pavidalų būdu. Tas Viešpaties buvimas Eucharistijoje kyla iš Aukos – Jo perdurtos ir mylinčios Širdies. Taip būdami prie Viešpaties, tikintieji džiaugiasi Jo nuoširdžia bičiulyste, atsiveria, Jam išpasakoja savo ir savo saviškių rūpesčius, meldžiasi už viso pasaulio išganymą. Švč. Sakramento adoravimas yra dar vienas būdas išgirsti ir atpažinti Dievo vedimą savo ir šeimos gyvenime...

Sesuo benediktinė Agnietė liudija apie adoraciją Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje: „Čia lietuvių tauta prieš išstatytą Švč. Sakramentą Dievui dėkojo už gautas malones, prašė atleidimo už įžeidimus ir meldė, kad Lietuva būtų šventa ir laisva. Visi ėjo garbinti Švenčiausiojo, bet uoliausias lankytojas buvo pats vyskupas Teofilius Matulionis. Ištisą dieną užimtas įvairiais reikalais, daugelio trukdomas, vis dėlto rasdavo laiko dažnai aplankyti Jėzų Švč. Sakramente [...] Dažnai žmonių žvilgsniai krypdavo į besimeldžiantį vyskupą. Žiūrint į jį, stiprėjo noras melstis, melstis taip, kaip jis meldžiasi. ... jo maldoje nesimatė ypatingų gestų ar garsių atodusių, tačiau kiekvienas stebintis jautė, kad rami bei gili meilė Išganytojui daro jį laimingiausią kaip tik čia, šalia Jo altoriaus“ St. Kiškis, Arkivyskupas Teofilius Matulionis.

Kunigo tarnystėje ir vėliau, tapęs vyskupu, Teofilius ragino tikinčiuosius dažnai atverti savo širdis Viešpačiu per sakramentinę išpažintį. Kristaus mokiniui šis sakramentas yra būtinas suklupus, nes per vidinį pasikeitimą – metanoia, ragina vėl ir vėl visa širdimi atgręši į Dievą. Administruodamas šį sakramentą kunigas Teofilius neskubėdavo ir buvo pastebėta, kad yra dėmesingas netgi mažiems netobulumas, įsigilinantis. „Būdamas dvasinis ganytojas jis visose gyvenimo aplinkybėse turėjo gyvą ir aktyvų protą, ryžtingą valią ir be galo jautrią širdį“. St. Kiškis. Arkivyskupas Teofilius Matulionis.

Kadangi nuodėmė yra Dievo įžeidimas, kuris nutraukia bičiulystės su Juo saitus, tai atgaila labiausiai siekia, kad vėl pamiltume Dievą ir jam atsiduotume. Nusidėjęs asmuo, kuris gailestingojo Dievo malone įžengia į atgailos kelią, grįžta pas Tėvą, kuris mus myli, pas Kristų, kuris paaukojo save už mus, ir pas Šventąją Dvasią, kuri dosniai mums buvo išlieta kaip liudija Evangelija. Kaip vieno šventumas patarnauja kitiems, taip vieno nuodėmė  sąlygoja ir kitus. Todėl nuoširdi atgaila visuomet pasitarnauja ir kitiems - padeda sutaikinti su artimaisiais ir ypač naudinga gyvenantiems šeimoje tikintiesiems.

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio ganytojiškuose laiškuose atrandame paraginimus pažinti Šv. Raštą.

Pirmiausia Švento Rašto žodžiai mus pasiekia Mišių liturgijoje – girdime juos skaitant ir giedant kiekvieną sekmadienį ir kitomis progomis. Ar tai tik saldūs, o gal kartūs žodžiai iš senų laikų? Ar tai Gyvas Žodis, per kurį Dievas kažką nori pasakyti mums? Tikintysis norėdamas pasidalinti, pavyzdžiui, sekmadienį Liturgijoje nuskambėjusiu Dievo žodžiu turi sakyti: dar prieš įžengdamas į bažnyčią turiu savęs klausti: ką Viešpatie man ar mums – mano šeimai, nori šiandien pasakyti? Ir klausytis Dievo žodį turėtume ne vien ausimis, bet ir širdimi ir stengtis padaryti jį gyvu ir prasmingu mūsų gyvenime.

„Nepažinti Šventojo Rašto – tai nepažinti Jėzaus Kristaus“, sako bažnyčios šventieji. Bažnyčia kviečia į Dievo Žodį gilintis tiek į nuskambėjusį liturgijoje, maldos grupelėse ir asmeniškai maldingai skaitant ir meldžiantis su Dievo žodžiu. Mūsų dvasiniam  augimui gali daug pasitarnauti tokie leidiniai kaip MAGNIFICAT ir kiti, kurie padeda ateiti į Dievo artumą per Jo žodį, melstis su šiuo Žodžiu bei atsakingai kurti ir formuoti savo gyvenimą vadovaujantis Dievo žodžiu.