Šventumas yra dovana, kai žmogus
yra Dievo šaukiamas ir sąmoningai atsiliepia į šį kvietimą eiti tikėjimo keliu,
kai leidžia savo gyvenimą persmelkti Dievui savo buvimu ir vertybėmis. Krikšto
dieną Dievo vaikas yra kviečiams pradėti šį šventumo kelią - pradžioje per šeimos
- tėvų ar globėjų pavyzdį ir liudijimą.
Vėliau, sąmoningame amžiuje Dievas tikintįjį kviečia nuolatos apsispręsti
rinktis kelią su Dievu – tikėjimo,
tiesos ir meilės kelią.
Žmogus, būdamas laisvas, gali
rinktis ir kitus kelius, kuriuos siūlo pasaulis ar paties žmogaus savimeilė.
Šventumo kelias - nėra vien
tobulumo kelias. Šventieji – paprasti žmonės, kaip visi, sužeisti nuodėmės.
Tačiau šį sužeistumą jie patikėjo Dievui - Dievo meilei, pasivedė Jo valiai ir
veikimui.
Šventumas taip pat yra vientisumas,
kai žmogus yra visiškoje vienybėje su Dievu, savimi ir artimu. Patirdamas
vidinę ramybę kylančią iš santykio su Dievu, jos vaisiais gali dalintis ir
artimu.
Gali kilti kartėlis, kad nesu
toks kokį Dievas nori matyti. Šventieji taip pat kovojo gyvenime nuolatos
būdami pasirinkime. Tačiau, tik kartu su Viešpačiu jie atpažino, kas tikra , o
kas yra apgaulė.
„Būti šventam nereiškia būti
didesniam už kitus; priešingai, šventasis gali būti silpnas ir gyvenime
padaryti daugybę klaidų. Šventumas yra glaudi bendrystė su Dievu: tapti Dievo
draugu, leisti veikti Jam, Vieninteliam, kuris iš tikrųjų gali padaryti šį
pasaulį gerą ir laimingą“. Kard. J. Ratzingeris
Kodėl Bažnyčia skelbia šventuosius?
Šv. Rašte randame daugybę vietų,
kur Dievas žmogų veda tikėjimo keliu. Jei norime savo gyvenime sutikti Viešpatį
ir su Juo gyventi, žvalgomės ne tik į praeities laikus, bet ir kaip šiandien
Viešpats veikia mūsų kasdienybėje – tikėjimo žmonių gyvenime. Geriausi
liudytojai yra tie, kuriuos Bažnyčia atpažino kaip tinkamus Dievo įrankius,
visiškai atsidavusius Dievo meilei ir valiai. „Bažnyčia skelbdama šventuosius
mums sako: į šiuos brolius ir seseris Kristuje galite drąsiai kreiptis
užtarimo, sekti jų krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu“. Katalikai.lt.
Taip palaimintųjų ir šventųjų
žemiškojo gyvenimo pavyzdžiai – pasirinktos vertybės ir užtarimas visų mūsų
pašaukimo kelyje – tiek kunigystėje, vienuoliniame gyvenime ir šeimoje – gali
suteikti realią pagalbą ir padėti šventėti - artėti prie Dievo.
Kokia prasmė Lietuvoje turėti Palaimintąjį ar Šventąjį, jei yra pasaulio
šventieji?
Mes žinome daugybę šventųjų
vardų. Mums ypač artimi šventųjų globėjų vardai - suteikti per Krikštą ar Sutvirtinimą,
mūsų bažnyčių, vyskupijų, Tėvynės užtarėjai. Dauguma jų - iš viso pasaulio ir
įvairių laikotarpių. Mes, Lietuvos tikintieji, gyvendami konkrečiame krašte,
galime klausti - kas mano Tėvynėje, ir kokiu būdu paliudijo visišką atsidavimą
Dievui ir artimui? Ne tik žodžiais, bet ir Dievo meilės darbais mano artumoje? Krašto
šventieji, jie mums artimiausi – mūsų tikėjimo broliai ir seserys, kurie savo
gyvenimo iššūkiuose, mums pažįstamoje geografinėje ir kultūrinėje aplinkoje
atrado Dievo tiesą ir prieglobstį Dieve. Jie geriausiai iš visų – mūsų
kraštiečiai šventieji pažįsta mums būdingą gyvenimo realybę – kokie sunkumai
tyko, ir gali palydėti pavyzdžiu ir užtarimu.
Ar Garbingasis Teofilius Matulionis yra išskirtinis iš kitų Lietuvos
kankinių?
Kiek yra žmonių, tiek yra
šventumo kelių, sako Bažnyčia. Teofilius Matulionis yra išskirtinis tuo, kad yra
mūsų kraštietis ir mums pažįstamomis gyvenimo aplinkybėmis, žinoma, savitu būdu
išgyveno Dievo meilės kelionę. Mūsų krašto Bažnyčią – tikinčiųjų bendruomenė
pastebėjo ir paliudijo Teofiliaus dorybes - ištvermingą tikėjimą ir net kančią
dėl tikėjimo bendrijos. Būtent Kaišiadorių vyskupijoje, šios vyskupijos vyskupo
iniciatyva, jam buvo pradėta beatifikacijos byla – surinkta visa reikiama
dokumentinė medžiaga ir perduota į Šventųjų skelbimo kongregaciją. Galiausiai,
apie šios asmens gyvenimo liudijimą jau daug dešimtmečių šioje vyskupijoje buvo
skelbiama ir kviečiame prisidėti – malda, semtis jo liudijimo...
Kuo Garbingojo Teofiliaus liudijimas svarbus tikintiesiems?
„Tai buvo drąsus žmogus,
neišsigandęs ateistinio monstro – to meto politinės santvarkos, persekiojimų ir
kitų didelių negandų – areštų, įkalinimo. Jis kartu ir atleidimo bei
susitaikymo šauklys. T. Matulionis niekada nereikalavo teisingumo, keršto ar
atpildo savo persekiotojams. Tai buvo žmogus, tvirtai tikėjęs, kad net ir
užkietėjęs sovietinio rėžimo funkcionierius turi žmogiškumo stygą, kurią
tereikia mokėti suvirpinti“. Kun.
Mindaugas Sabonis.
T. Matulionio gyvenimas
tikinčiajam yra kvietimas sekti jo pavyzdžiu. Kvietimas širdyje atsakyti į
klausimą: ar aš noriu šventėti? – būti toks konkretus, tvirtas dorybėse ir
laisvas išbandymų metu, būti mylinčiu net ir tiems, kurie manęs nepriima.
Šventėti - tai gyventi Gyvąja Evangelija savyje ir šeimoje, darbe ir visur, kur
tik esti susitikimas su kitu ir kitokiu žmogumi – Dievo kūriniu.
Kun. Laurynas Visockas