Popiežiaus Pranciškaus homilija, pasakyta Jono XXIII ir Jono Pauliaus II paskelbimo šventaisiais šv. Mišiose

Velykų oktavą užbaigiančio sekmadienio, Jono Pauliaus II pavadinto Gailestingumo sekmadieniu, centre yra šlovingos prisikėlusio Jėzaus žaizdos. Jis jas parodė apaštalams jau pirmą kartą jiems apsireikšdamas pirmosios dienos po šabo, Prisikėlimo dienos vakarą. Tą vakarą nebuvo Tomo ir kai kiti apaštalai jam sakė, jog buvo sutikę Viešpatį, jis jiems atsakė, kad kol nepalies tų žaizdų, netikės. Po aštuonių dienų Jėzus vėl pasirodė Paskutinės vakarienės menėje susirinkusiems apaštalams, tarp kurių buvo ir Tomas. Jis kreipėsi į jį ir pakvietė paliesti jo žaizdas. Ir tą akimirką šis nuoširdus žmogus, šis žmogus, mėgstantis pats asmeniškai viską patikrinti, puolęs ant kelių priešais Jėzų, tarė: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20,28). Jėzaus žaizdos yra papiktinimas tikėjimui, bet jos yra ir tikėjimo tiesa. Dėl to, prisikėlusio Kristaus kūne jos neišnyko, pasiliko, nes tos žaizdos yra nepaliaujamos Dievo meilės mums ženklas, jos reikalingos, kad tikėtume į Dievą. Ne tam, kad tikėtume, jog...