KAIŠIADORIŲ VYSKUPO SVEIKINIMAS TIKINTIESIEMS ŠV. KALĖDŲ PROGA
Brangūs broliai
seserys!
Kalėdas švenčiame
su vidiniu džiaugsmu, kuris kyla iš meilės žinios, nužengusios iš Dangaus.Kalėdoms
labai svarbi tyla. Aplink Kalėdas dažnai būna daug triukšmo. Ne tik išorinio,
bet ir vidinio: minčių, širdies sumaišties, vienas kitam prieštaraujančių
troškimų, tuščių kalbų, televizijų šou, labdaros akcijų, reklamos, nuolaidų
prekėms, raginimų aukoti vargstantiems, pseudo vertybių ir pseudo kalėdų.
Norėdami išgirsti Kalėdas turime jų ieškoti
tyloje. Turime ieškoti ne tik vidinės tylos, ne tik išorinės. Kalėdos yra
Žodžio šventė. Žodžio, kuris kalba apie Dievą ir yra pats Dievas. Todėl
reikalinga tyla. Neįmanoma jį išgirsti, jeigu aplinkui bus triukšmas. Ypač
reikalinga tyla meilei. Du jauni vienas kitą mylintys žmonės vienas kitam
prisipažįsta meilėje tyloje. Per Kalėdas
mes turime ne ką kitą, kaip Dievo meilę atneštą žmogui. Jei per Kalėdas Dievo
meilės nepatirtume, jos būtų tik triukšminga metų pabaigos šventė. Dievas
ateina ir skiria mums savo meilę, patį save. Tad prisiartinkime prie
Evangelijos teksto, kad išgirstume mums apsireiškiančią Kalėdų Žodžio žinią. Pasižiūrėkime,
ką sako Dievas. Įdomu tai, kad jo žodis, jo meilė žmogui, jo meilės
apsireiškimas žmogui nebus žodinis, kadangi tik gimęs vaikelis nekalba. Savo
meilę jis išreikš buvimu, veiksmais, įvykiais, savo gyvenimu, buvimo su mumis
būdu, kuriuo apreiškia savo meilę. Vėliau, į šitą jo meilę mes turėsime
atsakyti "taip" arba "ne". Į meilę kitokio atsakymo negali
būti. Tik "taip" arba "ne". Ar neatrodo, jog Dievas yra
pametęs galvą, kad pamilsta šitą žmoniją. Šitokią žmoniją. Bet Dievas visada
taip elgėsi. Visas Senasis Testamentas liudija šitokią Dievo meilę. Jis
išsirenka ir pamilsta Izraelio tautą ne dėl kokio išskirtinumo ar ypatingų
savybių. Jis išsirenka ir pamilsta paskutiniuosius ir silpnuosius. Evangelijos
tekste, pasakojančiame Jėzaus gimimą, sutinkame penkis personažus. Cezaris
Augustas, Romos imperatorius, liepiantis surašyti visus valstybės gyventojus.
Tai pirmasis ir pats svarbiausias personažas, didžiausias, reikšmingiausias
asmuo. Paskui Kvirinas, visų ano meto
Artimųjų Rytų valdytojas, įsikūręs Sirijos Antijochijoje, kuriam imperatoriaus
pavesta vykdyti gyventojų surašymą. Paskui
seka Juozapas. Kilęs iš kilmingos karališkos Dovydo giminės. Tačiau tuo metu,
romėnų užkariautame krašte jo kilmė nieko nereiškė. Po to Marija, Juozapo
sužadėtinė. Visai nekilminga, atokaus Galilėjos provincijos kaimo
mergaitė. Jos tėvai neturėjo jokios reikšmingos padėties visuomenėje. Paskutinis
ir mažiausiai čia ką reiškiantis, tai gimęs vaikelis. Be to jis gimsta kelionės
metu. Taigi, ne laiku. Neesant vietos užeigoje, Marija pagimdo tiesiog tvarte
ir paguldo pašarams skirtose ėdžiose. Taip viskas atrodo žvelgiant pasaulio
žvilgsniu. Tokia pasaulio vertybių skalė. Tokia logika. Tokia pasaulio tiesa. Koks
Dievo žodis, koks Dievo veiksmas, koks Dievo elgesys į šiuos žemyn vedančius
žmogaus supratimo, požiūrio ir vertinimo laiptus? Jis netikėtas, dieviškas,
kalėdinis. Dievas apverčia šiuos žemyn vedančius laiptus aukštyn kojom. Tai
kartu yra pirmasis Dievo meilės žodis mums. Dievas per šį vaikelį mums sako:
"Aš tave taip myliu, kad dėl tavęs esu pasiryžęs būti paskutiniu, kad tik
galėčiau būti su tavimi." Jėzus pasirenka pačią žemiausią žmogaus būklę,
kad neliktų tokios būklės, kurioje žmogus negalėtų sutikti Dievo. Žemiau nėra
kur. Įsivaizduokime kokį nors pasakos princą, kuris sutikęs vergę mergaitę
sakytų: "Aš tave taip myliu, kad esu pasiryžęs tapti vergu, kad tik
galėčiau būti su tavimi..." Kad Dievas pasakytų žmogui kaip jį myli, atėjo
ir susilygino su žmogumi. Priėmė žmogaus prigimtį, gimė žmogumi. Dideli žmonės
kartais mėgsta lyginti save su kitais... Ir Dievas atėjo susilyginti. Save
sulygindamas su paskutiniais jis panaikino žmogui atstumą iki savęs! Šitoks
elgesys apverčia aukštyn kojom visų laikų įsivaizdavimą apie Dievą: vietoje
galingo, visagalio, griežto įstatymų leidėjo, suvereno, iškilmingai sėdinčio
dangiškame soste, - silpnas, mažas kūdikėlis, labiausiai reikalingas mamos
pieno, šilumos, kitų pasirūpinimo, minkšto ėdžių šieno... Tai visai kitoks
didingumas, kokį mes įsivaizduojame. Tai Dievo didingumas. Tai meilės
didingumas. Tai vienintelė didybė kuri Dievui rūpi. Visas kitas didybes Dievui,
o kartu ir žmonėms sukuriame ir skiriame mes patys. Dievas jas atmeta. Dievo
didybė ir visagalybė visų pirma yra meilės didybė ir visagalybė! Žmogaus didybė
yra meilės didybė! Ir tai tik Dievo meilės mums pareiškimo pradžia... Pradžia
jo menkumo apsireiškimo, kadangi meilė jį ves dar žemyn... Antrasis žodis, kurį
mums skelbia Kalėdos: Jis atėjo pakeisti pasaulį. Kartu su mumis. Pakeisti
nauju būdu. Taip vadinamu, sveiku žmonių supratimu, jei Dievas norėjo pakeisti
pasaulį, turėjo gimti imperatoriaus Augusto sūnumi, Romoje. Reikėjo turėti
galią leisti įstatymus, puikiai veikiančią ekonomiką, gerai tvarkomus finansus,
stiprią kariuomenę ir taip pasaulyje įvesti naują tvarką. Kiek kartų istorijoje
žmogus tai bandė daryti!? Tačiau Dievas panorėjo gimti atokaus Nazareto niekam
nežinomoje šeimoje. Iš čia seka antras Dievo meilės žodis. Dievo vertybės nėra
šio pasaulio vertybės. Dievo didingumas nėra žmonių didingumas. Jis myli žmogų
ir todėl žmogaus nepribloškia, negąsdina savo didybe, savo turtingumu, gavo
galia, savo jėga. Jis prisistato tokiu būdu, kad joks žmogus jo negalėtų
bijoti. Dievas nenori bauginti nė vieno žmogaus. Jis nori, kad žmogus į jo
meilę atsakytų "taip", kadangi žino, jog žmogus be Dievo negali būti
pilnai laimingas. Tačiau Dievas
nenori, kad mes per jėgą jam atsakytume "taip". Nenori, kad
atsakytume iš įpročio, ar, mūsų supratimu, bijodami Dievo bausmės. Toks
požiūris reikštų iškreipto santykio su Dievu supratimą. Jis nori, kad mūsų
atsakymas "taip" plauktų iš meilės, iš gilaus supratimo, kad tik jis
gali mus padaryti pilnai laimingus. Todėl ir gimė taip. Vaikelio, taip gimusio
Betliejuje niekas negali bijoti. Ir niekas neturi bijoti. Kai šis vaikelis
užaugs, jis nepasidarys kitoks, jis nepasidarys blogas, griežtas, išdidus,
neprieinamas. Jo santykis su žmogumi nepasikeis. Dievas visuomet bus toks. Ir
štai priartėjome prie trečio Dievo meilės žodžio apsireiškimo. Žodį mums gimęs
vaikelis dar negali pasakyti. Toks mažas, kad net to negali... Už jį mums
pasako kažkas kitas. Tai padaro angelai. "Toje apylinkėje nakvojo laukuose
piemenys ir pakaitomis budėdami sergėjo savo bandą". Šį Dievo meilės
apsireiškimą išgirsta piemenys. Mesopotamijos antikinėje literatūroje piemenys
tiesiog buvo vadinami stepių menkystomis. Šumerai sakydavo, kad jie tik turi
žmogaus pavidalą, bet jų balsas kaip užeigos šuns lojimas. Hetitai juos vadino
kalnų valkatomis, vagišiais, nepasotinamais skėriais. Lietuvių literatūra taip
pat atitinkamai atspindi šeimininkų požiūrį į piemenis. "Ei, tu, piemenie!
Taip pat ir Izraelyje piemenys neturėjo gero vardo. Jie buvo laikomi
nešvariais. Kadangi gyveno laukinį gyvenimą, nepažinojo Toros ir jos nesilaikė.
Fariziejai, kadangi piemenų gyvenimu nesidomėjo, tai jų ir nepažinojo. Laikė
tiesiog vagimis, nusidėjėliais, tolimais nuo Dievo, panašiai kaip raupsuotuosius,
muitininkus ir prostitutes. Todėl piemenys gerai žinojo kas jų laukia, kai
ateis Mesijas: visi nusidėjėliai bus sunaikinti. Tad piemenys visai nelaukė
Mesijo. Kai juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa, Evangelijos tekstas sako:
jie labai išsigando. Turbūt pamanė, kad dabar jau viskas... Bet angelas jiems tarė: "Nebijokite! Štai aš
skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste
jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas." Tai trečias Dievo meilės
žodis, pasakytas Kalėdų tyloje labiausiai nuvertintiems žmonėms. Šitie
paskutiniais laikomi piemenys yra pirmieji gavę šią Dievo meilės žinią ir
pajautę Dievo širdį. "Staiga prie angelo atsirado gausinga dangaus
kareivija. Ji garbino Dievą giedodama: 'Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje
ramybė jo mylimiems žmonėms' ". Dievas be jokių žmogaus nuopelnų yra
maloningas. Jo gerumas skirtas visiems. Dievas myli visus, bet pirmiausiai
tuos, kuriems jo meilės labiausiai reikia. Kalėdos yra Dievo meilės Žodis mums.
Kaip ir kiekvienas meilės žodis reikalauja atsiliepimo: arba "taip",
arba "ne". Tačiau labai sunku atsakyti "ne" tokiam
Dievui.
Visiems,
brangieji, prasmingų šv. Kalėdų!
Kaišiadorių
vyskupas † Jonas IVANAUSKAS Kaišiadorys, AD 2013