Elektrėnų parapijos istorija

Elektrėnų Švč. M. Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia yra Elektrėnų mieste, prie Vilniaus-Kauno automagistralės, beveik pusiaukelėje tarp šių miestų, 10 km į vakarus nuo Vievio.
Šalia būsimos Lietuvos elektrinės 1960 m. Puikino ežero šiauriniame krante pradėta statyti energetikų gyvenvietė. 1962 m. ši gyvenvietė pavadinta Elektrėnais, jai buvo suteiktos miesto teisės, o 2000 metais tapo savivaldybės centru.

Sovietinės okupacijos metais niekas nė nesvajojo apie galimybę statyti bažnyčią, nors Elektrėnuose apsigyveno nemažai iš Rusijos platybių grįžusių tremtinių, kurie tremtyje išlaikė tautines vertybes bei gyvą katalikų tikėjimą. Tuo metu tikintieji iš Elektrėnų važinėjo į kaimynines Vievio, Kietaviškių, Semeliškių parapijas.

Prasidėjus atgimimui, 1988 metų rudenį, buvo surinkta apie 2 tūkst. parašų prašymui leisti Elektrėnuose įkurti parapiją ir pastatyti bažnyčią. 1989 m. vasarą pirmuoju Elektrėnų klebonu paskirtas kun. Jonas Sabaliauskas, nors formaliai nauja parapija, kuriai priskirtas tiktai Elektrėnų miestas, įsteigta 1990 m. pradžioje.

Pirmosios šv. Mišios aukotos Elektrėnų valgyklos salėje, vėliau laikinos maldos patalpos įrengtos Komunalinių įmonių kombinato antro aukšto salėje. 1990 m. pradėtos maldos namų statybos. Pasirinktas H. K. Šilgalio projektas (konstruktoriai: H. Karvelis, G. Chomičius, V. Zanevičius, A. Glagolevas).

1990 m. birželio 30 d. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis pašventino būsimos bažnyčios kertinį akmenį. 1996 m. liepos 28 d. šventovė iškilmingai konsekruota dalyvaujant apaštaliniam nuncijui Lietuvoje arkivyskupui Justo Mulor Garcia. 


Modernios architektūros bažnyčia, iškilusi monotoniško miesto panoramoje, tapo Elektrėnų simboliu. Bažnyčios eksterjero akcentas – puslankiu išlenktas portalas, kurį sudaro stačiakampė arka su kryžiumi ir šeši vertikalūs kiaurapjūviai kryžiai. Didingas portalas vaizduoja septintą krikščionybės šimtmetį Lietuvoje.

Statinio vidaus erdvė perdengta cilindriniu skliautu, kuris pereina stilizuotas trikampes liunetes, remiasi į neorderines kolonas, puskolones su laiptuotais kapiteliais. Apsidė ir šoninės koplyčios – laužytų formų tūriai, apšviesti natūralia, pro langus ir stoglangius srūvančia šviesa. Bažnyčios lubos dekoruotos stačiakampėmis dekoro plokštėmis panašiai kaip Romos Panteone.

Matomiausioje bažnyčios vietoje – apsidėje patalpinta „Prisikėlusio Kristaus“ skulptūra, 1996 m. sukurta skulptoriaus Stanislovo Kuzmos. Kairėje pusėje, koplyčioje, ant laiptuoto postamento stovi kitas šio skulptoriaus kūrinys, skirtas bažnyčios titului – „Švč. Mergelė Marija Kankinių Karalienė“. Ši skulptūra įkūnija lietuvių tautos, nuėjusios kančių kelią, pamaldumą, ištikimybę ir padėką Dievo Motinai Marijai. Dailininkės Nijolės Vilutytės „Kryžiaus kelias“, atliktas grafito technika, sukomponuotas ant banguojančios sienelės, kuri primena išsivyniojusią drobulę. Sienose įkomponuoti keturi kryžiai su evangelistų simboliais, sukurti pagal tos pačios menininkės priešinius. Šie kryžiai žymi vietas, kuriose per bažnyčios konsekracijos apeigas buvo tepamas šventasis Chrizmos aliejus. Dešinėje bažnyčios pusėje, koplyčioje, kabo tekstilininkės Jonės Strigūnaitės-Paulauskienės išaustos 4 bažnytinės procesijos vėliavos: Švč. Dievo Motinos Marijos, šv. Juozapo, šv. Jono Krikštytojo ir šv. Kazimiero.