Kas yra šventumas?
Šventumas yra dovana, kai žmogus yra Dievo šaukiamas ir sąmoningai atsiliepia į šį kvietimą eiti tikėjimo keliu, kai leidžia savo gyvenimą persmelkti Dievui savo buvimu ir vertybėmis. Krikšto dieną Dievo vaikas yra kviečiams pradėti šį šventumo kelią - pradžioje per šeimos -  tėvų ar globėjų pavyzdį ir liudijimą. Vėliau, sąmoningame amžiuje Dievas tikintįjį kviečia nuolatos apsispręsti rinktis kelią su Dievu –  tikėjimo, tiesos ir meilės kelią.

Žmogus, būdamas laisvas, gali rinktis ir kitus kelius, kuriuos siūlo pasaulis ar paties žmogaus savimeilė.

Šventumo kelias - nėra vien tobulumo kelias. Šventieji – paprasti žmonės, kaip visi, sužeisti nuodėmės. Tačiau šį sužeistumą jie patikėjo Dievui - Dievo meilei, pasivedė Jo valiai ir veikimui.

Šventumas taip pat yra vientisumas, kai žmogus yra visiškoje vienybėje su Dievu, savimi ir artimu. Patirdamas vidinę ramybę kylančią iš santykio su Dievu, jos vaisiais gali dalintis ir artimu.

Gali kilti kartėlis, kad nesu toks kokį Dievas nori matyti. Šventieji taip pat kovojo gyvenime nuolatos būdami pasirinkime. Tačiau, tik kartu su Viešpačiu jie atpažino, kas tikra , o kas yra apgaulė.

„Būti šventam nereiškia būti didesniam už kitus; priešingai, šventasis gali būti silpnas ir gyvenime padaryti daugybę klaidų. Šventumas yra glaudi bendrystė su Dievu: tapti Dievo draugu, leisti veikti Jam, Vieninteliam, kuris iš tikrųjų gali padaryti šį pasaulį gerą ir laimingą“. Kard. J. Ratzingeris

Kodėl Bažnyčia skelbia šventuosius?
Šv. Rašte randame daugybę vietų, kur Dievas žmogų veda tikėjimo keliu. Jei norime savo gyvenime sutikti Viešpatį ir su Juo gyventi, žvalgomės ne tik į praeities laikus, bet ir kaip šiandien Viešpats veikia mūsų kasdienybėje – tikėjimo žmonių gyvenime. Geriausi liudytojai yra tie, kuriuos Bažnyčia atpažino kaip tinkamus Dievo įrankius, visiškai atsidavusius Dievo meilei ir valiai. „Bažnyčia skelbdama šventuosius mums sako: į šiuos brolius ir seseris Kristuje galite drąsiai kreiptis užtarimo, sekti jų krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu“. Katalikai.lt.

Taip palaimintųjų ir šventųjų žemiškojo gyvenimo pavyzdžiai – pasirinktos vertybės ir užtarimas visų mūsų pašaukimo kelyje – tiek kunigystėje, vienuoliniame gyvenime ir šeimoje – gali suteikti realią pagalbą ir padėti šventėti - artėti prie Dievo.  

Kokia prasmė Lietuvoje turėti Palaimintąjį ar Šventąjį, jei yra pasaulio šventieji?
Mes žinome daugybę šventųjų vardų. Mums ypač artimi šventųjų globėjų vardai - suteikti per Krikštą ar Sutvirtinimą, mūsų bažnyčių, vyskupijų, Tėvynės užtarėjai. Dauguma jų - iš viso pasaulio ir įvairių laikotarpių. Mes, Lietuvos tikintieji, gyvendami konkrečiame krašte, galime klausti - kas mano Tėvynėje, ir kokiu būdu paliudijo visišką atsidavimą Dievui ir artimui? Ne tik žodžiais, bet ir Dievo meilės darbais mano artumoje? Krašto šventieji, jie mums artimiausi – mūsų tikėjimo broliai ir seserys, kurie savo gyvenimo iššūkiuose, mums pažįstamoje geografinėje ir kultūrinėje aplinkoje atrado Dievo tiesą ir prieglobstį Dieve. Jie geriausiai iš visų – mūsų kraštiečiai šventieji pažįsta mums būdingą gyvenimo realybę – kokie sunkumai tyko, ir gali palydėti pavyzdžiu ir užtarimu.

Ar Garbingasis Teofilius Matulionis yra išskirtinis iš kitų Lietuvos kankinių?
Kiek yra žmonių, tiek yra šventumo kelių, sako Bažnyčia. Teofilius Matulionis yra išskirtinis tuo, kad yra mūsų kraštietis ir mums pažįstamomis gyvenimo aplinkybėmis, žinoma, savitu būdu išgyveno Dievo meilės kelionę. Mūsų krašto Bažnyčią – tikinčiųjų bendruomenė pastebėjo ir paliudijo Teofiliaus dorybes - ištvermingą tikėjimą ir net kančią dėl tikėjimo bendrijos. Būtent Kaišiadorių vyskupijoje, šios vyskupijos vyskupo iniciatyva, jam buvo pradėta beatifikacijos byla – surinkta visa reikiama dokumentinė medžiaga ir perduota į Šventųjų skelbimo kongregaciją. Galiausiai, apie šios asmens gyvenimo liudijimą jau daug dešimtmečių šioje vyskupijoje buvo skelbiama ir kviečiame prisidėti – malda, semtis jo liudijimo...

Kuo Garbingojo Teofiliaus liudijimas svarbus tikintiesiems?
„Tai buvo drąsus žmogus, neišsigandęs ateistinio monstro – to meto politinės santvarkos, persekiojimų ir kitų didelių negandų – areštų, įkalinimo. Jis kartu ir atleidimo bei susitaikymo šauklys. T. Matulionis niekada nereikalavo teisingumo, keršto ar atpildo savo persekiotojams. Tai buvo žmogus, tvirtai tikėjęs, kad net ir užkietėjęs sovietinio rėžimo funkcionierius turi žmogiškumo stygą, kurią tereikia mokėti suvirpinti“. Kun. Mindaugas Sabonis.

T. Matulionio gyvenimas tikinčiajam yra kvietimas sekti jo pavyzdžiu. Kvietimas širdyje atsakyti į klausimą: ar aš noriu šventėti? – būti toks konkretus, tvirtas dorybėse ir laisvas išbandymų metu, būti mylinčiu net ir tiems, kurie manęs nepriima. Šventėti - tai gyventi Gyvąja Evangelija savyje ir šeimoje, darbe ir visur, kur tik esti susitikimas su kitu ir kitokiu žmogumi – Dievo kūriniu.

T. Matulionis liudija, kad įmanoma būti savimi, net jei visuomenė yra kintanti, nepastovi, kaip šiandien, kai šeimos, o kitos vertybės yra išbandomos didelių įšūkių. Nors žvelgiant į Jo gyvenimą, atrodo turėjo rankos nusvirti dėl noro kažką pakeisti. Tačiau Dievas, radęs atvirą Jam širdį, per T. Matulionio gyvenimo, liudija: kad galima ne tik pakelti sunkumus, bet ir su meile, kantriai augti kaip Dievo vaikui – ugdomam sunkumų Dievo malonei padedant. „Teištiria mane ugnimi: išeisiu tarsi grynas auksas“ (Job 23,10). 


Kun. Laurynas Visockas