Palaimintojo belaukiant..

Kelias beatifikacijos link

Neseniai, aidint bažnyčios varpo skambesiui,  išgirdome džiaugsmingą žinią – mūsų vyskupijos vyskupas Teofilius Matulionis skelbiamas palaimintuoju. Vieniems ši žinia buvo visai netikėta, kiti to laukė ir karštai meldėsi.

Kaišiadorių vyskupijoje šios dienos link buvo einama jau nuo 1990 metų. Deja, nebuvo įmanoma plačiau skleisti žinios apie arkivyskupą Teofilių po jo mirties, 1962 metais, nes sovietų okupantų valdžiai jis buvo rimtas trikdis, ir bet koks dėmesys jo asmeniui kėlė grėsmę režimui. Saugumiečiai sutiko, kad Teofilius Matulionis būtų laidojamas ne mirties vietoje Šeduvoje, o Kaišiadoryse tik todėl, kad katedroje buvo rūsys, ir tokiu būdu jie planavo paslėpti kankinį nuo žmonių akių visiems laikams. Bijojo jo net mirusio.

Tuo metu laisvajame pasaulyje žinia apie Teofilių Matulionį sklido išeivijos lietuvių dėka. Prie to ypatingai daug prisidėjo Toronte gyvenęs prelatas, žurnalistas, redaktorius Pranas Gaidamavičius-Gaida. Jis, bendradarbiaudamas su Teofilių Matulionį pažinojusiais kunigais, ypač kun. dr. Juozu Stakausku ir prel. Stanislovu Kiškiu, užrašė jų atsiminimus, ir surinktą medžiagą redagavo ir plačiu tiražu įvairiomis kalbomis išleido knygą „Nemarus mirtingasis“. Taigi subyrėjus okupacinei valdžiai, pasaulio lietuvių bendruomenė  apie Teofilių Matulionį žinojo daugiau nei Lietuvos gyventojai. Čia dar verta prisiminti garbingos atminties kanauninką Joną Mintaučkį, ilgametį Kaišiadorių katedros kleboną, ištvermingai puoselėjusį tradiciją katedroje švęsti arkivyskupo mirties diena – rugpjūčio 20-ąją.

Paskelbimas palaimintuoju apima labai įvairias veiklos sritis: bylos sutvarkymas, supažindinimas su kandidato  į šventuosius gyvenimu, pamaldumo skatinimas. Bendradarbių palaikomas, visų šių darbų ėmėsi vyskupas Juozas Matulaitis. Didžiulį informacijos trūkumą apie Teofiliaus Matulionio gyvenimą papildė prelato Stanislovo Kiškio knyga  „Arkivyskupas Teofilius Matulionis“. Vėliau pasirodė laiškų ir tardymų leidiniai, buvo įsteigtas Birštono sakralinis muziejus, sukurtas dokumentinis filmas, išleista kilnojamoji paroda, aktorių atliekama meninė programa, parašyti moksliniai darbai arkivyskupo gyvenimo temomis. Imtos organizuoti piligriminės-pažintinės kelionės po Lietuvą ir Latviją.

Skleidžiant kandidato į šventuosius šventumo garsą, neatsiejamas yra pamaldumo puoselėjimas. Minėtinas arkivyskupo kapo lankymas, maldos grupių susikūrimas, stebuklų prašymas, malonių ir padėkų knygos įrašai, paminėjimas bendruomeninėje maldoje, nuolatinė malda Gyvojo Rožančiaus draugijoje.

Mažoji Elektrėnų indėlio dalelė

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės parapija, kaip ir dera tokiu titulu pavadintai, nuo pat savo gyvavimo pradžios buvo artima Lietuvos laisvės kankiniams, tarp jų ir arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Ši parapija ir jos bažnyčia buvo daugelio Elektrėnų mieste prieglobstį suradusių Lietuvos tremtinių, partizanų, politinių kalinių svajonė ir maldų, darbo bei aukų vaisius. Net pati bažnyčios išvaizda kažkuo primena iš dangaus nukritusią baltą ir tyrą Dievo ašarą, gaivinančią laisvės viltis.

Prie Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju  maža dalele prisidėjo ir  Elektrėnų parapija.  Būtent ši bendruomenė gali didžiuotis, jog iš jos kilusiam kunigui Mindaugui Saboniui teko uždavinys parengti Teofiliaus Matulionio bylos pristatymą Šventųjų Kongregacijai Romoje. Būtent Elektrėnų parapijoje pirmoji vyskupijoje įsikūrė Teofiliaus Matulionio maldos grupė, kuri ne tik meldė jo paskelbimo palaimintuoju, bet į savo maldomis užtarė sergančius, kenčiančius. Elektrėnuose, vienoje iš pirmųjų vietų, buvo  pristatyta iš Birštono sakralinio muziejaus paskolinta kilnojamoji paroda  apie Kankinio gyvenimą.  Kurį laiką šv. Mišios buvo aukojamos su arkivyskupo Teofiliaus Mišių taure. Elektrėnų bažnyčia buvo pirmoji, kurioje buvo pastatytas Teofiliaus paveikslas ir klauptas maldai bei pradėta rinkti aukas beatifikacijai. Pamenu, jog šviesios atminties  pamaldžioji Verutė neišeidavo iš bažnyčios, nepasimeldusi prie Teofiliaus Matulionio paveikslo.  Elektrėnų parapijos salėje, mokyklose buvo rodomas filmas apie vyskupo Teofiliaus gyvenimą,  klebonas Jonas Sabaliauskas dosniai ir entuziastingai platino Stanislovo Kiškio knygą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ .

Didžiausią įspūdį paliko mūsų su klebonu kelionė į Vievį pas kunigą emeritą Romualdą Šalčiūną, kurioje  dalyvavo ir kurijos kancleris Gediminas Tamošiūnas. Norėjome, kad iš garso įrašo kunigas Romualdas atpažintų Teofiliaus Matulionio balsą. Ir nors tąsyk jis balso neatpažino,  vakaras  buvo nepaprastai smagus.

Teofiliaus asmenybė įkvepia

Rūpintis kitais. Jis nepaliko dienoraščio, kuriame rašytų apie save, bet paliko daugybę laiškų, kuriuose nuolatos teiraujasi, sielvartauja, džiaugiasi dėl kitų. Šelpė tremtinius, kalinius, siuntė jiems siuntinius. Dalindavosi pats tuo, ką turi, labai mėgo priimti svečius, buvo dėmesingas ir užjaučiantis pašnekovas.

Dievo valią kelti aukščiau visko. Gyvenimo planuose, išbandymuose, sprendimuose vis pridėdavo – „būk valia Tavo“. Šie žodžiai pakartojami vos ne kiekviename laiške. Buvo visiškai atsidavęs Dievo valiai ir pasiryžęs bet kokiems netikėtumams. Ir tai buvo ne tik žodžiai, bet tarsi visos būties išraiška – „būk valia Tavo“. Tačiau, nepaisant to, nebuvo praradęs atsargumo. 1961 metais Kaune buvo paguldytas į ligoninę. Po nakties neatsikėlus vienam iš palatos ligonių, Teofilius, pajutęs, kad gali būti ligoninėje nuodijamas, sanitarės padedamas samdytu automobiliu išvyko iš ligoninės net nepersirengęs savo drabužiais ir vėliau beveik mėnesį gydėsi pas brolienę Panemunėje.

Džiaugtis tuo, ką turime. Jis duoda gražių džiaugsmo pavyzdžių. Būdamas invalidų namuose galėjo aukoti Mišias, „Nekruvinąją Auką atnašauti“ – džiaugėsi tuo, dalinosi su kitais, kad daugiau nieko jam gyvenime netrūksta. Buvo pastabus aplinkai, grožiui. Džiaugdavosi gamta, vertindavo parodytą gerumą.

Mokėti laukti ir neprarasti vilties. Jis metė seminariją, atrodė, viskas baigta, bet grįžo su nauju įkvėpimu. Dėl skundų (pakrikštijo mišrios šeimos kūdikį) turėjo apleisti savo pirmą klebonystės parapiją Latvijoje, tad su dar didesniu uolumu tarnavo daugiatautei bendruomenei Peterburge. Po revoliucijos uždarė jo statytą bažnyčią, pasodino jį į kalėjimą – nespruko kuo toliau nuo bolševikų maro, bet dirbo išsijuosęs, netgi slapta buvo pašventintas vyskupu. Ilgai negalėjo atvykti į Lietuvą, nors visa širdimi to troško, ilgėjosi savo Tėvynės ir artimųjų, tačiau vis negaudavo leidimo. Grįžęs, niekam to nesitikint, ėmėsi tokios veiklos, jog sugriovė ateistų valdžios planus naikinti Bažnyčią.

Nesinešioti jokio pykčio. Nė vienam, bendravusiam su arkivyskupu, kalbant apie savo patirtus vargus ar jį skriaudusius žmones nepavyko išgirsti iš jo net pakelto balso tono. Neverkė ir nevadino savęs nuskriaustu, bet išsaugojo labai tyrą sielą, tėvišką gerumą, aukštaitišką paprastumą net susidūręs su pačiomis žiauriausiomis išsigimusios raudonosios diktatūros kankinimo ir nužmoginimo sąlygomis.

Kun. Marius Talutis