Žinia gavėnios proga: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“
1. Marija – Bažnyčios, kuri
evangelizuoja, nes yra evangelizuota, paveikslas
Bulėje dėl Gailestingumo
ypatingojo jubiliejaus paskelbimo raginau šių Jubiliejaus metų gavėnią dar
intensyviau išgyventi kaip ypatingą metą Dievo gailestingumui švęsti ir patirti
(plg. Misericordiae vultus, 17). Kviesdamas klausytis Dievo žodžio ir prisidėti
prie iniciatyvos „24 valandos Viešpačiui“ siekiau pabrėžti, kad Dievo žodžio, ypač
pranašiško žodžio, maldingam klausymuisi teiktina pirmenybė. Dievo
gailestingumas yra skelbimas pasauliui: tą skelbimą kiekvienas krikščionis
pašauktas patirti tiesiogiai. Todėl šią gavėnią kaip Dievo artumo ir atlaidumo
konkretų ženklą kiekvienam išsiųsiu Gailestingumo misionierius.
Priėmusi Gerąją Naujieną, praneštą
jai arkangelo Gabrieliaus, Marija savo giesmėje Magnificat pranašiškai gieda
apie gailestingumą, kurio kupinas Dievas ją pasirinko. Mergelė iš Nazareto, Juozapo
sužadėtinė, per tai tampa tobulas paveikslas evangelizuojančios Bažnyčios, nes
pati yra evangelizuota ir tebėra evangelizuojama Šventosios Dvasios, padariusios
jos mergeliškąsias įsčias vaisingas. Pranašiškoje tradicijoje gailestingumas
griežtai siejamas – net etimologiniu lygmeniu – su motiniškomis įsčiomis (rahamim)
ir dosniu, ištikimu bei atjaučiančiu gerumu (hesed) santuokoje ir šeimoje.
2. Dievo sandora su žmonija: gailestingumo
istorija
Dieviškojo gailestingumo slėpinys
apreikštas Dievo ir Izraelio tautos sandoros istorijoje. Dievas visada
reiškiasi kaip gailestingas, pasirengęs kiekviena proga rodyti savo tautai
didžiulį švelnumą bei atjautą – pirmiausia tomis dramatiškomis akimirkomis, kai
neištikimybė sulaužo sandorą ir ją prireikia dar tvirčiau patvirtinti
teisingumu bei tiesa. Priešais mūsų akis tikra meilės drama, kurioje Dievui
tenka išduoto tėvo ir vyro, o Izraeliui – neklusnaus vaiko ir neištikimos
sutuoktinės vaidmuo. Tokie šeimos gyvenimo įvaizdžiai – kaip Ozėjo atveju (plg.
Oz 1–2) – rodo, kaip artimai Dievas trokšta susisaistyti su savo tauta.
Šios meilės dramos viršūnė yra
Dievo Sūnaus įsikūnijimas. Tėvas taip išlieja Kristuje savo beribę meilę, kad
šis virsta „įsikūnijusiu gailestingumu“ (plg. Misericordiae vultus, 8). Kaip
žmogus, Jėzus iš Nazareto yra tikras Izraelio sūnus, įkūnijantis tobulą Dievo
klausymąsi, kokio iš kiekvieno žydo reikalauja Šema, dar ir šiandien sudaranti
sandoros tarp Dievo ir Izraelio šerdį: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų
Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa
siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Kaip Dievo Sūnus, Jis yra Sužadėtinis, visomis
išgalėmis besistengiantis laimėti savo sužadėtinės meilę – sužadėtinės, su
kuria jį jungia besąlyginė meilė, tampanti regima per Jo amžinąsias jungtuves
su ja.
Šitai yra gyvasis apaštalų
kerigmos, kurioje centrinė ir pagrindinė vieta tenka dieviškajam gailestingumui,
branduolys. Būtent tame branduolyje „suspindi numirusiame ir prisikėlusiame
Jėzuje Kristuje apreikštos Dievo išganomosios meilės grožis“ (Evangelii gaudium,
36), tas pagrindinis skelbimas, „vis išgirstinas įvairiais būdais ir vis
skelbtinas katekizuojant vienokia ar kitokia forma visais etapais ir momentais“
(ten pat, 164). Gailestingumu išreiškiamas Dievo „elgesys nusidėjėlio atžvilgiu
– jam siūloma galimybė pripažinti savo klaidas, atsiversti ir įtikėti“ (Misericordiae
vultus, 21) ir per tai atkurti santykį su Juo. Nukryžiuotame Jėzuje Dievas
galiausiai trokšta pasiekti nusidėjėlį, atsidūrusį didžiausioje tolybėje nuo Jo.
Ir šitai Jis daro kupinas vilties, kad per tai galiausiai suminkštins
užkietėjusią savo sužadėtinės širdį.
3. Gailestingumo darbai
Dievo gailestingumas perkeičia
žmogaus širdį, leidžia patirti ištikimą meilę ir per tai savo ruožtu tapti
gailestingam. Tai, kad dieviškasis gailestingumas gali spindėti kiekvieno iš
mūsų gyvenime, skatinti mylėti artimą ir įkvėpti tam, kas Bažnyčios tradicijoje
vadinama gailestingumo darbais kūnui ir sielai, yra vis naujas stebuklas. Tokie
darbai primena mums, kad mūsų tikėjimas reiškiasi konkrečiais ir kasdieniais
poelgiais, kuriais siekiame padėti artimo kūnui bei sielai ir pagal kuriuos
būsime teisiami: pamaitinti, aplankyti, paguosti, pamokyti. Todėl „trokštu, kad
krikščionys Jubiliejaus metais pagalvotų apie gailestingumo darbus kūnui ir
sielai. Tai bus būdas, kaip išbudinti savo sąžinę, dažnai miegančią skurdo
dramos atžvilgiu, ir vis giliau skverbtis į Evangeliją, kurioje dieviškasis
gailestingumas teikiamas pirmiausia vargdieniams“ (ten pat, 15). Juk
kiekviename iš tų „kankinamų, sužeistų, nuplakdintų, iš bado sulysusių, bėgti
priverstų asmenų kūne“ kaskart vis iš naujo regimas Kristaus kūnas, „kad Jį
pažintume, palytėtume, Jam rūpestingai padėtume“ (ten pat). Negirdėtas ir
skandalingas slėpinys, kad Nekaltasis Avinėlis ir toliau kenčia istorijoje, –
degantis neužtarnautos meilės krūmas, priešais kurį Mozė nusiauna sandalus (plg.
Iš 3, 5) – juolab vargšai yra broliai ir seserys Kristuje, kenčiantys dėl savo
tikėjimo.
Šios kaip mirtis stiprios meilės (plg.
Gg 8, 6) akivaizdoje kaip didžiausias vargšas atsiskleidžia tas, kuris
nepripažįsta savo skurdo. Mano esąs turtingas, tačiau iš tikrųjų yra
skurdžiausias iš vargšų. Mat yra vergas nuodėmės, kuri skatina turtus ir galią
naudoti ne Dievui bei artimui tarnaujant, bet užgniaužiant savyje suvokimą, kad
tėra tik varganas elgeta. Ir juo daugiau turi galios ir turtų, tuo didesnis gali
būti tas apgaulingas aklumas, jis gali net nepastebėti šalia jo namų durų
elgetaujančio vargšo Lozoriaus (plg. Lk 20–21), kuris yra Kristaus, vargšuose
prašinėjančio mus atsiversti, paveikslas. Lozorius yra Dievo siūloma ir mūsų
galbūt nė nepastebima galimybė atsiversti. Tokį aklumą lydi pasipūtėliška
visagalybės manija, grėsmingai primenanti demoniškąjį „būsite kaip Dievas“ (Pr 3,
5) – bet kurios nuodėmės šaknį. Tokia manija taip pat gali reikštis
socialinėmis ir politinėmis formomis, kaip parodė XX a. totalitarizmai ir kaip
šiandien liudija vienodo mąstymo ir techninio mokslo ideologijos, siekiančios
padaryti Dievą nesvarbų ir žmogų susiaurinti iki savo tikslams naudotinos masės.
Šiomis dienomis ją liudija ir nuodėmės struktūros, susijusios su klaidingu, pinigų
stabmeldyste grįstu vystymosi modeliu, skatinančiu turtingesnių asmenų bei
visuomenių abejingumą vargšams – būtent užverti savo duris, atsisakyti regėti.
Tad šių Jubiliejaus metų gavėnia
visiems yra palankus metas pagaliau ištrūkti iš savo egzistencinio
susvetimėjimo klausantis Dievo žodžio ir darant gailestingumo darbus. Darbais
kūnui prisiliečiame prie Kristaus kūno broliuose ir seseryse, kuriuos reikia
pamaitinti, aprengti, priglausti, aplankyti, o darbais sielai – patardami, pamokydami,
atleisdami, įspėdami, melsdamiesi – tiesiogiai palytime savo nuodėmingą būtį. Todėl
darbų kūnui ir sielai nevalia perskirti. Juk būtent palytėdamas nukryžiuoto
Jėzaus kūną varge nusidėjėlis gali suvokti, kad pats yra elgetaujantis vargšas.
Pasukdami šiuo keliu „išpuikėliai“, „galingieji“ ir „turtingieji“, apie kuriuos
kalbama Magnificat, irgi turi galimybę išvysti, kad yra neužtarnautai mylimi
dėl jų mirusio ir prisikėlusio Nukryžiuotojo. Tik tokioje meilėje glūdi atsakas
į laimės ir į begalinės meilės troškulį, kurį žmogus klaidingai mano galįs
numalšinti pažinimo, galios ir turto stabais. Tačiau visada išlieka pavojus, kad
dėl vis sandaresnio užsisklendimo Kristui, kuris vargšuose nuolatos beldžiasi į
jų širdžių duris, išpuikėliai, turtingieji ir galingieji galiausiai pasmerks
save panirti į amžiną vienatvės bedugnę – pragarą. Štai kodėl jiems, kaip ir
mums visiems, iš naujo nuskamba primygtiniai Abraomo žodžiai: „Jie turi Mozę
bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ (Lk 16, 29). Šitoks veiklus įsiklausymas mus
geriausiai parengs švęsti jau prisikėlusio Sužadėtinio, trokštančio nuvalyti jo
atėjimo laukiančią Sužadėtinę, galutinę pergalę prieš nuodėmę ir mirtį.
Nepraleiskime tuščiai šio
gavėnios meto, tokio palankaus atsiversti! Prašykime Mergelės Marijos motiniško
užtarimo – Marijos, kuri jai neužtarnautai dovanoto dieviškojo gailestingumo
didybės akivaizdoje pirmutinė pripažino savo menkumą (plg. Lk 1, 48) ir
pavadino save nuolankia Viešpaties tarnaite (plg. Lk 1, 38).
Vatikanas, 2015 m. spalio 4-oji, Šv.
Pranciškaus Asyžiečio šventė