Svarbu sekmadieniais dalyvauti Mišiose


Švento Petro aikštėje Šventasis Tėvas skaitė katechezę apie Eucharistijos saktramentą. Katechetiniame pokalbyje Pranciškus pratęsė ciklą apie sakramentus. 
Mieli broliai, seserys. Laba diena. Šiandien kalbėsiu apie Eucharistiją. Eucharistija kartu su Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais priskiriama prie „įkrikščioninimo“ sakramentų, kurie kartu sudaro Bažnyčios gyvenimo šaltinį. Iš šio meilės sakramento kyla kiekvienas autentiškas tikėjimo, bendrystės ir liudijimo kelias. Tai, ką pamatome, kai susirenkame švęsti Eucharistiją, kai susirinkame į Mišias, leidžia suvokti tai, ką ruošiamės švęsti. Apeigoms paskirtoje erdvėje stovi altorius, kuris yra stalas, uždengtas staltiese: tai primena puotą. Ant stalo pastatytas kryžius primena, kad ant šio altoriaus aukojama Kristaus auka: Jis yra dvasinis maistas, kurį ten priimam duonos ir vyno pavidalu. Prie altoriaus yra sakykla, iš kurios skelbiamas Dievo Žodis. Tai rodo, kad susirinkusieji atėjo klausytis Viešpaties, kalbančio per Šventuosius Raštus. Todėl ir maistas, kurio ten gaunama, taip pat yra Jo Žodis.

Žodis ir Duona per Mišias tampa viena, visai taip, kaip įvyko Paskutinėje Vakarienėje, kai visi Jėzaus žodžiai ir visi jo atlikti ženklai kondensavosi į duonos laužymo ir taurės vyno paaukojimo veiksmą, išankstinį kryžiaus aukos išgyvenimą, ir jo ištartus žodžius: „Imkite, valgykite, tai mano kūnas... Imkite, gerkite, tai mano kraujas“.

Jėzaus Paskutinėje Vakarienėje atliktas veiksmas buvo jo aukščiausia padėka Tėvui už Jo meilę ir gailestingumą. Graikiškai Eucharistija reiškia „padėka“. Būtent todėl šis sakramentas vadinasi „Eucharistija“, tai aukščiausia padėka Tėvui, kuris mus taip pamilo, kad iš meilės atidavė savo Sūnų. Štai kodėl šis pasakymas apima visą Jėzaus gestą, o tai kartu ir Dievo, ir žmogaus veiksmas, Jėzaus Kristaus, tikro Dievo ir tikro žmogaus veiksmas.

Todėl Eucharistijos šventimas yra kai kas daugiau už paprastą puotą. Tai Jėzaus Velykų minėjimas, centrinis išganymo slėpinys. Minėjimas nereiškia tik prisiminimo, kad ir visai paprasto prisiminimo, tačiau reiškia, kad kaskart, kai švenčiame šį sakramentą, dalyvaujame Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinyje. Eucharistija yra Dievo išganančios veiklos viršūnė: Viešpats Jėzus, tapdamas už mus laužoma duona, išlieja ant mūsų visą savo gailestingumą ir meilę, kad atnaujintų mūsų širdis ir egzistenciją, mūsų santykį su Juo ir su broliais. Būtent todėl, kai einam priimti šį sakramentą, sakom, jog „einam prie Komunijos“, „priimam Komuniją“: Šventosios Dvasios veikimu, dalyvavimas eucharistinėje puotoje mus giliai, nepakartojamu būdu sujungia su Kristumi, leidžia jau dabar ragauti tos pilnutinės bendrystės – Komunijos – su Tėvu, kuria pasižymės dangiškoji puota, kurioje su visais šventaisiais dalysimės garbe kontempliuoti Dievą veidas į veidą.

Brangūs draugai, niekuomet pakankamai nepadėkosim Viešpačiui už Jo mums suteiktą Eucharistijos dovaną! Tai ypač didelė dovana: todėl svarbu sekmadieniais dalyvauti Mišiose, eiti į Mišias ne tik pasimelsti, tačiau priimti Komuniją, duoną, kuri yra Jėzaus Kristaus, mus išgelbstinčio, mums atleidžiančio ir su Tėvu suvienijančio Jėzaus Kristaus kūnas. Gražu eiti į Mišias. Tad kas sekmadienį eikime į Mišias, nes tai Viešpaties prisikėlimo diena. Mums sekmadienis labai svarbus. Per Eucharistiją jaučiame priklausymą Bažnyčiai, Dievo tautai, Dievo kūnui, Jėzui Kristui. Niekad neišsemsime visos Eucharistijos vertės ir turtingumo. Tad prašykime, kad šis sakramentas galėtų ir toliau palaikyti Bažnyčioje gyvą Jo buvimą ir formuotų mūsų bendruomenes meilėje ir komunijoje, pagal Tėvo širdį. Taip darome per visą gyvenimą, tačiau pradedame Pirmosios Komunijos dieną. Tad svarbu vaikams gerai pasirengti Pirmajai Komunijai, kad visi vaikai taip darytų, nes po Krikšto ir Sutvirtinimo tai pirmas ir labai svarbus žingsnis į priklausymą Jėzui Kristui.

Mišios yra Dievo laikas


Kai švenčiame Mišias, mes nevaidiname Paskutinės vakarienės, – sakė Šventasis Tėvas. Ne, tai ne vaidinimas; tai kas kita. Tai iš tiesų yra Paskutinė vakarienė. Mes išgyvename Viešpaties kančią ir išganingąją mirtį. Tai teofanija, Dievo apsireiškimas. Viešpats yra ant altoriaus, kad būtų paaukotas Tėvui dėl pasaulio išganymo.
Mes kartais girdime sakant arba ir patys sakome: „Einu išklausyti Mišių“. Bet juk Mišių „neklausoma“. Mišiose dalyvaujama. Mes dalyvaujame šioje teofanijoje, šiame Viešpaties buvimo su mumis slėpinyje. Tai ne tas pats kaip Gyvoji prakartėlė, kuri kartais vaidinama parapijose per Kalėdas, ar Kryžiaus kelias Didžiąją Savaitę. Ne, tai ne tas pats. Šitie yra vaidinimai, o Mišios yra tikroviškas slėpinys, yra teofanija. Dievas ateina pas mus ir mes dalyvaujame Išganymo slėpinyje.
Kartais mes skaičiuojame minutes. Kartais sakome: „Turiu pusvalandį, galiu dalyvauti Mišiose, atlikti pareigą.“ Tokia laikysena nesiderina su liturgija. Liturgija yra Dievo laikas ir Dievo erdvė. Mes turime dalyvauti Dievo laike ir Dievo erdvėje, neturime žvalgytis į laikrodį. Liturgija tai dalyvavimas Dievo slėpinyje, tai pasinėrimas į slėpinį, buvimas slėpinyje.
Aš tikiu, kad jūs visi, čia esantys, – kreipėsi popiežius Pranciškus į Mišių dalyvius, – tikiu, kad jūs atėjote norėdami dalyvauti slėpinyje. ... ... ... ... .
Jūs visi, kurie čia esate, susirinkote dalyvauti slėpinyje. Tai ir yra liturgija. Tai Dievo metas. Tai Dievo erdvė. Tai Dievo debesis, kuris visus mus apgaubia.

„Jei nejaučiame, kad mums reikia Dievo gailestingumo – tai geriau neikime į Mišias!“

Kaip žinoti ar mes gerai suprantame kas yra Eucharistija? Kaip deramai ją išgyventi? Pasak popiežiaus Pranciškaus, yra tam tikrų signalų, pagal kuriuos galime spręsti ar nuoširdžiai švenčiame Eucharistiją. Vienas tų ženklų – tai mūsų požiūris į kitus žmones; antras ženklas – tai suvokimas, kad mums reikia atleidimo ir kad mes patys norime kitiems atleisti; trečias ženklas – tai Eucharistijos šventimo ir mūsų kasdienio gyvenimo santykis.

Popiežiaus Pranciškaus katechezė:
Brangieji broliai ir seserys, laba diena! Paskutinėje katechezėje kalbėjau apie tai, kaip Eucharistija mus įveda į tikrą bendrystę su Jėzumi ir į jo slėpinį. Dabar galime užduoti sau keletą klausimų apie mūsų švenčiamos Eucharistijos santykį su mūsų kaip Bažnyčios ir kaip pavienių krikščionių gyvenimu. Kaip mes išgyvename Eucharistiją? Kaip išgyvename Mišias, dalyvaudami jose kiekvieną sekmadienį. Ar tai šventės akimirka? Ar įprasta tradicija, kurios laikomės? Tai proga susitikti su kitais žmonėmis ir jaustis atlikusiems pareigą ar kas nors daugiau?

Yra tam tikrų konkrečių signalų, pagal kuriuos galime nustatyti kaip mes visa tai gyvename, kas mums yra Eucharistija. Šitie signalai mums sako ar mes gerai išgyvename Eucharistiją ar nelabai gerai.

Pirmas ženklas tai būdas kaip mes žiūrime į kitus žmones. Eucharistijoje Kristus vis iš naujo mums dovanoja save, atnaujina tą savęs dovanojimą, kuris buvo įvykdytas ant Kryžiaus. Visas jo gyvenimas yra visiškai dalijimasis savimi iš meilės. Jam gera būti su savo mokiniais ir su visais žmonėmis, su kuriais jis susipažino. Jie su Juo dalijasi savo sielos ir gyvenimo troškimais ir problemomis. Dalyvaudami Mišiose mes susitinkame su įvairiais vyrais ir moterimis: jaunais, senais, vaikais, vargšais ir turtingais, vietiniais ir atvykėliais, atėjusiais į Miešias su šeimomis ir vienais. Ar švęsdamas Eucharistiją jaučiu kad jie visi tikrai yra mano broliai ir seserys? Ar bręsta manyje sugebėjimas džiaugtis kartu su besidžiaugiančiais ir verkti ir verkiančiaisiais? Ar noriu padėti vargstantiems, ligoniams, atstumtiesiems? Ar tai man padeda atpažinti Jėzų jų veiduose? Mes visi dalyvaujame Mišiose, nes mylime Jėzų ir norime Eucharistijoje dalytis Jo kančia ir Prisikėlimu. Bet ar mylime, taip kaip nori Jėzus, tuos mūsų brolius ir seseris, kuriems reikia pagalbos? Pavyzdžiu, šiomis dienomis Romoje matėme tiek daug problemų, kurias sukėlė lietus, ypač tuose miesto rajonuose, kur žmonės ir šiaip kenčia dėl pasaulinės krizės sukeltos bedarbystės. Aš savęs klausiu ir mes visi savęs paklauskime: Aš, kuris dalyvauju Mišiose, kaip visa tai priimu? Stengiuosi padėti, būti artimas, melstis už šių problemų prislėgtus žmones ar esu jiems abejingas? O gal Mišiose man labiau rūpi tuščios kalbos: „Ar matei kaip ta apsirengusi? Ar matei kaip anas apsirengęs?“ Kartis taip kalbama po Mišių. Taip būna. Bet šito neturi būti! Turime rūpintis mūsų seserimis ir broliais, kuriems reikia pagalbos, kurie serga, turi problemų. Šiandien pagalvokime – ir tai bus mums į sveikatą - apie šiuos mūsų brolius ir seseris Romoje, kuriuos slegia lietaus sukeltos bėdos, kurie kenčia dėl bedarbystės ir kitų socialinių problemų, ir prašykime Jėzų - šį Jėzų, kurį priimame Eucharistijoje – kad jis mums padėtų jiems padėti.

Kitas labai svarbus ženklas - tai malonė jausti gavus atleidimą ir būti pasiruošusiems atleisti. Kartais klausiama: „Kam eiti į bažnyčią, jei nuolatiniai Mišių dalyviai yra tokie pat nusidėjėliai kaip kiti?“ Kiek kartų tai girdėjome. Iš tiesų gi, kas švenčia Eucharistiją, jis tai daro ne dėl to, kad atrodytų už kitus pranašesnis, bet dėl to, kad jis nori būti priimtas ir atnaujintas Jėzuje kūnu tapusio Dievo gailestingumo. Jei nejaučiame, kad mums reikia Dievo gailestingumo, jei nesijaučiame esą nusidėjėliai, tai geriau neikime į Mišias! Mes dalyvaujame Mišiose dėl to, kad esame nusidėjėliai ir mums reikia Jėzaus atleidimo, norime dalyvauti jo išganyme ir atleidime. „Prisipažįstu“ Mišių pradžioje tai ne pro forma tariami žodžiai, bet tikras gailesčio aktas! Aš esu nusidėjėlis ir tai išpažįstu. Šitaip prasideda Mišios. Neužmirškime, kad Jėzaus Paskutinė vakarienė vyko „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11,23). Ta duona ir vynas, kuriuos aukojame ir prie kurių susiburiame, kiekvieną kartą atnaujina Kristaus kūno ir kraujo auką dėl mūsų nuodėmių atleidimo. Turime eiti į Mišias nuolankiai, kaip nusidėjėliai, ir Viešpatys mums sutaikys.

Paskutinį svarbų ženklą mus suteikia santykis tarp Eucharistijos šventimo ir mūsų krikščioniškų bendruomenių gyvenimo. Reikia visada atsiminti, kad Eucharistija tai ne mūsų atliekamas veiksmas, ne mes minime tai ką Jėzus padarė ir pasakė. Eucharistija tai Jėzaus veiksmas! Kristus atlieka tai kas vyksta ant altoriaus. Kristus yra Viešpats. Kristaus dovana susidabartina ir Jis patraukia mus prie savęs, maitina savo Žodžiu ir savo gyvybe. Iš Eucharistijos teka ir Eucharistijoje įgauna formą Bažnyčios tapatybė ir misija. Apeigos gali būti nepriekaištingos ir išoriškai labai gražios, bet jei jos nevestų į susitikimą su Jėzumi, jos nebūtų maistas mūsų širdžiai ir mūsų gyvenimui. Per Eucharistiją Jėzus nori įeiti į mūsų gyvenimą ir jį pripildyti savo malonės, kad kiekviena bendruomenė gyventų suderinamai su liturgija, kad būtų darna tarp to kas švenčiama ir to kaip gyvenama.

Mūsų širdys prisipildo pasitikėjimo ir vilties kai Evangelijoje girdime Jėzaus žodžius: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6,54). Išgyvenime Eucharistiją tikėjimo, maldos, atleidimo, atgailos, bendruomeninio džiaugsmo dvasia, rūpindamiesi vargus kenčiančiais broliais ir seserimis, būdami tikri, kad Viešpats mus duos tai ką pažadėjo: amžinąjį gyvenimą! Amen.
Tekstas paimtas iš: www.bernardinai.lt